Dainos:

<-- | A | Ą | B | C | Č | D | E | Ę | Ė | F | G | H | I | Į | Y | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | Ų | Ū | V | Z | Ž | -->

Laisvė
Laiškai
Laivai
Laumės vaikas
Laužai liepsnoja
Lietuva brangi
Lietuvos himnas
Linelius raunu ne viena

LAISVĖ

Aš jau nepakeliu minčių apie tave!
Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,
Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,
O tu sakai: „Stovėk, kaip stovi laisvė!“ (2 k.)
Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip, kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš - tavo laisvė!“
O nesibaigianti kelionė į tave!
Jau kaip akmuo šalikelėj suklupęs
Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,
O tu sakai: „Eik taip, kaip eina laisvė!“
 [Aukštyn]

LAIŠKAI

Aš žinau, žinau - tu man rašai,
Laiškanešiai tik miega.
Lietus užklumpa, permerkia kiaurai,
Pasimeta laiškai.
Ir raidės, sakiniai žydrai nubėga... (2 k.)

Tu gi man rašai, tiktai laiškanešiai
Pasenę, serga uždegimais.
Tu gi man rašai, rašai baltai baltai,
Ant balto baltas sunkiai skirias.
Ant balto baltas argi skirias?
 [Aukštyn]

LAIVAI

Mes be jūros dar turime dangų
Ir laivus jame matom keistus.
Laivai plaukia lėtai pro langus
Ir pro būstus mūsų šaltus.

Jie nuspalvina mūsų vienatvę,
Mūsų liūdesį, dar kažką.
Tas spalvas mes paliekame gatvėj,
Jas uždengia niūri pilkuma.
Laivus lydi lietus ir vėjas,
Lydi saulė ir meilė mūsų.
Jų tiesa - mūs tiesos teisėja.
Kaip gyventum, jei jų nebūtų?
Su sparnais, be sparnų užgimę
Į savo jūrą - dangų žiūrim,
O jame - mūs laivai-likimai
Visuomet su pakeltom burėm.

Jie nuspalvina mūsų vienatvę,
Mūsų liūdesį, dar kažką.
Tas spalvas mes paliekame gatvėj,
Jas uždengia niūri pilkuma.
 [Aukštyn]

LAUMĖS VAIKAS

Čiūčia liūlia laumės vaiką,
Kreivą šleivą ir kuprotą.
Skamba seno vario žiedas,
Laumės vaikui dovanotas.
Vėjy grūdintas ir kaltas,
Laumės vaikas kaltas kaltas,
Kad nešoka, nedainuoja,
Kad nemiklios kreivos kojos.

Laumė močia tūžta, pyksta
Ir už stalo nesodina.
Viską žino, tik nežino,
Kad sparnai jos vaikui dygsta,
Kad išskris jis vieną naktį,
Rudenį, per patį lietų.
Vidury didžiulės pelkės
Žmonės ras varinį žiedą.
 [Aukštyn]

LAUŽAI LIEPSNOJA

Laužai liepsnoja vakaruos,
Pietuose, šiaurėj ir rytuos.
Nuo jų lietuviška daina
Aplėks, pasaulį keldama.
Tad aukim skautiška, lietuviška dvasia,
Žygiui ruoškimės su šypsniu ir daina,
Kurt laužų prie Baltijos,
Tarp girių Lietuvos.
Įžiebę Vilniaus kalvose,
Skautybės ugnį širdyse,
Vis nešam vėliavą aukštai,
Nors ir toli gimti namai.

Nei vandenynai, nei kalnai
Negal atskirti mūs ilgai,
Nuo skautų laukiančių miškų,
Tėvų sodybų ir laukų.
 [Aukštyn]

LIETUVA BRANGI

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Graudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių“,
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
 [Aukštyn]

LIETUVOS HIMNAS

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu, didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina.
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse.
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
 [Aukštyn]

LINELIUS RAUNU NE VIENA

Linelius raunu ne viena,
Vežiman kraunu ne viena,
Bet tai širdelei kažko vis trūksta,
Kažko vis negana. (2x2 k.)

Linelius kloju ne viena,
Dainas dainuoju ne viena,
Bet ir dainelei kažko vis trūksta,
Kažko vis negana.

Kai nematau jo - neramu,
Kai pamatau jį - negaliu,
Kad taip nors kartą jis palydėtų
Per lauką lig namų.

Kad palydėtų prietemy,
Apsidairytų, ar vieni,
Kad apkabintų, kad pabučiuotų,
Būčiau tada rami.
  [Aukštyn]

<-- | A | Ą | B | C | Č | D | E | Ę | Ė | F | G | H | I | Į | Y | J | K | L | M | N | O | P | R | S | Š | T | U | Ų | Ū | V | Z | Ž | -->